Trisdešimt antrieji

Vėjas jau pusto žiedlapius pilkoj Paupio gatvėj. Nors daugelis žiedų dar nespėjo išsiskleisti (šviesi jų jaunystė laukia įvykti). Pagavo mane migloti medžiai savo vainikais. Kažkas debesiškai stipraus tame žydėjime. Lyg Kelias tiestųsi.

Tas svaigimas

Nes pavasaris visai išsekino. Kūnas pasidarė popierinis ir permatomas. Saulė peršviečia galvą, kai žiūriu į Dangų. Deja, silpnai girdžiu. Niekaip neprisikasu prie labirinto šerdies. Gal rytoj smarkiau paspausiu pedalus ir prasmuksiu. O gal dar stipriau susipainiosiu. Juk veda kvaili norai. Tik kvailumas jų - šventas :)

Dar vienas mano sekmadienis

Švęsti. Tyliai ir švelniai. Su Šventaragiu Sereikiškėse. Smarkiai pravažiuojant dviračiu. Širdim įsiklausant. Myliu veidus pro kančią šypsančius. Saulė sieloj. Ačiū Mergele. Už prasmę.